Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šiaulių universiteto docentas, dizaineris Virginijus Šimoliūnas teigia, jog dar daugelis verslininkų į reklamą žiūri kaip dažnas tautietis į Dievą: lyg ir yra, bet... Ir toliau gyvena po senovei. O jeigu ir patraukia klientų dėmesį, reklamos teikiamas pelno augimas dažniausiai priskiriamas „geriems metams”. Pastaruoju metu besidomintis japoniškąja reklamos samprata, V. Šimoliūnas įsitikinęs, jog ji neturi būti agresyvi, bet harmoninga. Kaip, beje, ir visa, kas aplink mus...

„Reklamos nauda tiki ne kiekvienas. Europietiškoje reklamos sąvokoje svarbu efektas: reklamuojamas objektas turi atrodyti gražiai bei efektingai. Aš gi pastaruoju metu pradėjau labai domėtis japonų tyrinėjimais šioje srityje. Dargi paskaitą skaičiau Rygoje. Susirinko daug žmonių, po to sulaukiau nemažai klausimų. Todėl ir šiandien norėčiau pasidalyti mintimis apie japoniškąją reklamos sampratą. Ir ne tik”, - sako pašnekovas.

Pasak docento, mūsiškės reklamos pagrindas (pasidairykime gatvėse) yra efektas. Tuo tarpu japonai šį principą atmeta kaip netikusį. Jų įsitikinimu, reklamos, kaip ir visa ko pagrindas yra harmonija. Šiuo principu surėdytas pasaulis ir mes patys, jo dalis. ”Europiečių mąstymu, efektas yra kažkokia siekiamybė (pavyzdžiui, efektingai atrodantis produktas, balti dantys ar pan.) Tuo tarpu japonas į viską žiūri kaip į vieningą visumą – harmoniją.

Savo laiku buvo daug ginčų dėl „dvidešimt penkto kadro” - veikia jis ar neveikia? Filmo žiūrovui ekrane per sekundę prabėga 24 kadrai. Reklamos tyrinėtojai nutarė „prikabinti” 25-ą kadrą, reklamuojantį prekę arba paslaugą. Žmogus viso to nespėja pamatyti, juolab įsisąmoninti, bet priima turinį pasąmonės lygmenyje ir, kaip pastebėta, tai sąlygoja jo vėlesnį pasirinkimą. Atlikus nuodugnesnius tyrimus, prieita išvados, jog tais atvejais, kai „25-as kadras” būdavo „prikabinamas” stichiškai, neharmonavo su visu filmo turiniu, jo poveikis žiūrovo pasąmonei būdavo niekinis. Ir atvirkščiai. Harmoningai „įklijavus” papildomą kadrą jo poveikis būdavo didelis.

„Draudžiamos reklamos metodų esama ir daugiau, - tęsia V. Šimoliūnas. - Kad ir toje pačioje koka kolos reklamoje, kurios poveikis žmonėms nėra iki galo ištirtas. Pavyzdžiui, reklaminis plakatas su juodu fonu, kuriame nupieštas juodas piešinys. Toji papildoma grafika, kurios žmogus nemato, negirdi, neužuodžia, paprasčiausiai nesuvokia. Kaip pasirodo, veikia stipriau net už matomą reklamą.

Japonų  įsitikinimu, efektas (ko taip siekia europiečiai) yra ne kas kita, kaip harmonijos suardymas, jos nebuvimas. Tokia reklama, pasiekusi didžiuosius smegenų pusrutulius, žmogui sukelia lengvą šoką. T. y. suardo vidinę harmoniją. Atsiranda haliucinogeninė reakcija: žmogui reklamuojamas objektas atrodo patraukliai, gražus, tokį norima turėti. Lyg ir gerai, tačiau japonai teigia, jog po kurio laiko šitokia informacija visa išmetama lauk. Žmogus tarsi jos nepriima. Ji iki galo jo nepasiekia. Tuo tarpu informacija turi ateiti į mažuosius smegenis, kad žmogus veiktų instinktyviai - t. y. rinktųsi išreklamuotą paslaugą arba prekę”.

Šimoliūnas įsitikinęs, jog dažnai reklamos užsakovai nelabai tiki jos poveikiu. „Dirbome su vienu šiauliečiu klientu, - pasakoja jis. - Firma buvo prie bankroto ribos. Paskaičiavome, kiek reikia įdėjimų, kas darytina ir t. t. Tapo aišku, kad priemonės per pusmetį gali duoti pelno augimą iki 15 proc. Taip ir atsitiko: reklama suveikė. Tačiau užsakovas vėliau teigiamas permainas priskyrė „sėkmingiems metams” bei „palankiai klientūrai”...

Anot pašnekovo, japonai ir toliau gilinasi į reklamos poveikį žmogui. Pavyzdžiui, prie kasos, parduotuvėje, padedami naujo gėrimo buteliai. Kaina nedidelė, tačiau mažai kas perka. Užtenka šalia pastatyti „atsitiktinį” žmogų, skaitantį laikraštį, kuriame yra šio gėrimo reklama, ir perkančiųjų padvigubėja. Įdomiausia, kad nė vienas nusipirkęs naujojo gėrimo neprisiminė nei to žmogaus, nei juo labiau laikraštyje buvusios reklamos. Pakeitė žmogų, o rezultatas – lygiai toks pat. Kodėl? Kol kas niekas nesugeba paaiškinti. Šnekama apie trečiosios akies efektą, kitokius paranormalius jutimus, kas, galima sakyti, ribojasi su mistika.

Harmonija –  toks daugeliui sunkiai „pagaunamas“ dalykas. Ar įmanoma tuo naudotis planingai ir garantuotai? Pašnekovo teigimu, geras to pavyzdys - harmoningai sutvarkytas interjeras. Dažnai patalpoje pamatysime kokį akcentą, kuris bet kaip parinktas ir iki galo nesuderintas su visuma, suardo harmoniją. Taigi harmonija reikalinga ne tik verslininkams ir ne tik reklamoje - harmoningai sutvarkius patalpą, išsiblaškęs ir negalįs susitelkti jaunuolis ima mokytis geriau ir gauti žymiai geresnius pažymius. O jeigu taip, kodėl tada mokinys arba studentas atlieka namų užduotis bet kur ir bet kaip, labai dažnai tam nepritaikytose patalpose? Harmonijos, kaip ir rašto paslapčių, anot  V. Šimoliūno, pradedama mokytis nuo pagrindų, nuo elementų, palaipsniui pereinant prie sudėtingesnių dalykų.

„Kodėl į vienas kavines žmonės mielai eina, o kitur pamatysi vos vieną kitą lankytoją? - klausia pašnekovas. Žinoma, priežasčių gali būti keletas, tačiau jeigu žmogus kavinėje pajus disharmonijos elementų, jis neilgai joje tesilankys. Tokie dalykai pajuntami intuityviai, kaip nepatogumas, trukdymas, negalėjimas atsipalaiduoti ar pan.

Štai vienas pažįstamas įsirengė butą ir, kaip dažnai būna, pasikvietė mane įvertinti savo triūsą. Nuėjau. Pilna visokios „puošybos” elementų, kurie ten sąveikauja bet kaip, stichiškai, kad net marga. Sakau jam: „Jeigu po pusės metų nuo tokio interjero tau neims skaudėti galvos, laikyk, kad pavyko”. Ir tikrai: po kiek laiko susitinkame vėl, o tas man jau aiškina, jog kaltos „blogos srovės”, o namas „neaišku ant ko pastatytas”. O juk kalčiausias interjeras...” - teigia V. Šimoliūnas.

Blogai, kai „didžiausiais specialistais ir konsultantais interjero klausimais tampa užuolaidų siuvėjos arba plytelių pardavėjos, - tvirtina pašnekovas. Kaip ir visur, čia irgi reikalinga kvalifikuoto specialisto pagalba, to, kuris žino ir gali sukurti vieningą, harmoningą sistemą.

Viso to išmokstama ar visgi čia įgimtas dalykas – mokėti pajusti harmoniją?

„Vieniems tai natūralu ir jie moka kurti harmoniją įsiklausydami į vidinį balsą ar kažką tokio, kiti tai daro pasiremdami logika, žiniomis”, - tęsia V. Šimoliūnas. Jo teigimu, harmoningas interjeras nebūtinai turi atrodyti efektingai, pribloškiantis, greičiau jau atvirkščiai. Jei vyrauja visiška harmonija, „gėrėjimosi efekto” iš pradžių gali ir nebūti. Ramybės ir dvasinio komforto pojūtis aplanko kiek vėliau”.

Ar įmanoma šiandienos žmogui savo būste išlaikyti kokį tai vieną  stilių? Juk tokie įprasti daiktai kaip akvariumas, televizorius, kompiuteris, vaizdo ar garso aparatūra „iškrenta” iš bendro konteksto?

V. Šimoliūnas: „Viskas įmanoma. Reikia jiems paieškoti organiškai tinkančios vietos, ir kiekvienu atveju tai daroma iš naujo, kitaip, priklausomai nuo situacijos. Patalpa - kaip tuščia drobė. Jeigu baldai Lui Kažkelintojo stiliaus, spalva ir jų ornamentika turi harmonizuoti su lubų ir sienų spalva bei ornamentais. Renkantis minimalistinį stilių, neturi būti jokių blaškančių elementų. Miegamajame neturėtų būti televizoriaus, bet, kiek dirbu su interjerais, nemačiau nė vieno miegamojo, kuriame jo nebūtų... Plokščiaekranį televizorių nėra sudėtinga paslėpti bet kokio stiliaus interjere: už užuolaidėlės, nišoje ar kt. Ar pasitaiko „revoliucingų” užsakymų? Žinoma. Štai vienas kambario viduryje, žemiau grindų lygio, panoro čiužinio. Pareina, nusimauna šlepetes ir šoka žemyn, o ant grindų, it kokio staliuko, pasideda kavą, laikraščius...”

Apibendrindamas pašnekovas prisimena savo dėstytojo žodžius apie medį, jog harmonija matoma ir jame: plonesnės šakelės auga ant storesniųjų, o ne atvirkščiai.

„Norėčiau palinkėti „Šiaulių naujienų” skaitytojams atidžiau rinktis patarėjus įvairiais interjero dizaino klausimais, - sako V. Šimoliūnas. - Visada yra internetas, kur galima susipažinti su įvairiomis idėjomis, o dar „sveikiau” – pasikalbėti su specialistu. Harmoniją galima sukurti bet kokiame būste. Neteisūs, kurie mano: „Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau kalbėti apie harmonijos sukūrimą”. Juk gali būti ir prabangūs, ir visai pigūs variantai, taigi esmė - ne pinigai”.